Naktinės prekybos alkoholiu draudimas – visų pralaimėjimas

Kartais nutinka, jog valstybė įsivaizduoja esanti visa ko šeimininkė ir užsimoja reguliuoti tai, ko sureguliuoti yra neįgali. Vienas tokių pavyzdžių yra siekimas blaivinti tautą draudžiant naktinę prekybą alkoholiu. Bene metus galiojantis įstatymas draudžia prekiauti svagiaisiais gėrimais nuo 22h iki 8h ryto ir tai yra didžiulė mūsų Parlamento klaida.

Pradėti greičiausiai dėrėtų nuo to, jog jokia valdžios institucija neturi realaus pagrindo spręsti, kokiu paros metu piliečiui įsigyti vieną ar kitą prekę yra draudžiama, kada – leistina. Taigi nors ir minėto įstatymo misija greičiausiai buvo daugiau padėti, negu kenkti, vien dėl pačios fundamentaliausios jo prigimties – nepagrįsto reguliavimo, išėjo atvirkščiai. Vis dėlto draudimas atnešė ir aibę žemiškesnių pasekmių, kurias būtina išryškinti.

Aišku, kad įstatymas buvo priimtas siekiant Lietuvą padaryti blaivesne ir sveikesne – net ir prieš jos pačios valią! Tačiau ar iš tiesų taip įvyko? Įstatymo šalininkai žongliruoja argumentais: sumažėjo alkoholio vartotojų, todėl sumažėjo alkoholio sukeltų psichozių skaičius, sumažėjo alkoholio toksinių poveikių atvejų ir kt. Nejaugi alkoholio vartotojų skaičius sumažėjo dėl draudžiamos prekybos? Ne. Alkoholio, kaip ir kitų ne pirmo būtinumo prekių, vartojimas sumažėjo dėl ekonominės krizės. Natūralu, kad atėjus sunkmečiui, pakilus įvairiems mokesčiams, padidėjus nedarbui, automatiškai sumažėjus gyventojų pajamoms, žmonės savo piniginių turinį perskirstė. Reikia vaikams avalynės – atsisakysime cukraus vatos, reikia šeimai duonos – atsisakysime degtinės. Elementaru.

Kitą šio įstatymo principą tikriausiai būtų galima suformuluoti taip: “negalės įsigyti – nevartos”. Deja, įstatymas principo neišpildė. Nejaugi neįmanoma po 22h įsigyti alkoholio? Įmanoma. Po 22h valandos alkoholį galima įsigyti kavinėse, baruose – o tai visai nėra blogai! Blogiausia tai, kad įstatymas pasėjo ir subrandino daugybę “kavinių” ir “barų”, kurie alkoholiu prekiauja visą parą ir atlieka paprasčiausios visą naktį dirbančios parduotuvės funkciją. Skirtumas tik tas, kad anksčiau tokios parduotuvės veikė legaliai, o šios “kavinės” klesti šešėlyje. Legaliai parduodamo alkoholio sumažėjo, sumažėjo ir sumokamų valstybei mokesčių, mūsų iždas sunkmečiu nepasipildo, o nelegali alkoholio apyvarta per pirmą šių metų ketvirtį išaugo dvigubai.

Šešėlinėje ekonomikoje vis daugiau pasitaiko ir originalių veikėjų. Štai apsukrus jaunimas, savo ruožtu, pradėjo užsiiminėti tam tikra prasme spekuliacijomis: iš anksto nusiperka daugiau alkoholio, kad po 22h galėtų pardavinėti bendraamžiams didesne nei legali kaina, mažesne nei pardavinėja “taškas”. Argi neverslu?

Draudimas prekiauti alkoholiu praplėtė ir bedarbių gretas. Degalinės, mažesnės parduotuvės ir netgi didesni prekybos centrai priversti atleisti darbuotojus, trumpiau dirbti, nes tiesiog nebeliko vieno naktinės prekybos variklių. Daugybė žmonių krizės metu liko bedarbiais, o juk viso šito galėjo nebūti.

Ką gi, jeigu neišmokė saikingai gerti mama ir tėtis, tai pasiryžę yra padaryti Lietuvos parlamentarai. Tik nežinia, kas šioje vietoje yra nugalėtojas, nes įstatymas atnešė tik virtinę pralaimėjimų, o anksčiau legaliai vykę procesai dabar vyksta nusikaltimo pavidalu.