Apginkime Konstitucinį Teismą

Dar kovo mėnesį turėjome pakeisti tris Konstitucinio Teismo teisėjus, tačiau jau liepos viduryje jų esame vis dar nepaskyrę. Ir niekas tų teisėjų net neieško. Negana to, valdantieji įsižeidę dėl jiems nepalankių kai kurių KT sprendimų kreipėsi į Venecijos komisiją. Savo vidines muštynes keliame į tarptautinę areną, kaip kokia besivystanti ir demokratijos stokojanti valstybė. Apgailėtina.

Valstiečiai patys kovo mėnesį nepaskyrė naujų teisėjų, neorganizavo Seimo posėdžių, tada prametė visus tris pretendentus. Ir tik po principingo KT išaiškinimo dėl nekonstitucinės A. Širinskienės komisijos susapnavo, kad KT pirmininko įgaliojimai gali būti nutrūkę. Tokiu būdu prasidėjo organizuota valdančiųjų ataka prieš Konstitucinį Teismą. Gali vaikyti savo frakciją su botagu Seime kiek nori, bet Konstitucinio Teismo taip nepavaikysi.

Ataka prieš Konstitucinį Teismą anksčiau ar vėliau turėjo įvykti. Jeigu pasižiūrėtume į tai, kaip pastaruosius keletą metų buvo vystoma konstitucinė doktrina, pamatytume, kokia vis dėlto tai valstybei svarbi institucija, tvirtai stovinti liberalios demokratijos ir žmogaus teisių sargyboje, priimanti netgi Lietuvos istorijai svarbius sprendimus. Štai tik keletas pavyzdžių:

1. KT aktyviai palaikė individualaus konstitucinio skundo – teisės žmonėms patiems kreiptis į Konstitucinį Teismą – įteisinimą. KT nemekeno, kad „mums reikės tam daugiau pinigų ir dar papildomų dviejų aukštų teismo pastate“ – kas, kaip suprantu, anksčiau būdavo argumentas prieš teisę žmonėms kreiptis į KT.

2. KT Seimo nario Kęstučio Pūko apkaltos bylos išvadoje patvirtino, kad seksualinis priekabiavimas yra diskriminacijos forma, orumo žeminimas ir šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas. KT konstatavo, kad tokiais veiksmais Seimo narys šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė Seimo nario priesaiką. Įsivaizduokite, prieš 15 ar net 10 metų tai būtų „pati prisiprašė“, „čia ne mūsų reikalas“.

3. KT yra išaiškinęs, kad šeimos samprata yra „neutrali lyties požiūriu“ ir priėmė svarbų sprendimą dėl LGBT šeimų susijungimo. Nutarimas sako: „(…) negali būti pateisinamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį vien lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos pagrindu būtų neleidžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvą ir joje gyventi kartu su kitu jo šeimos nariu“.

4. KT išaiškino, kad politikų sudaryta tyrimo komisija dėl nacionalinio transliuotojo prieštaravo Konstitucijoje numatytai teisei į žodžio laisvę, nurodė, kad Seimas negali kištis į LRT turinį ar kitaip daryti jam įtaką. O tyrimo komisija buvo sudaryta nesant atsakingų institucijų išvadų, kad LRT veikloje yra trūkumų.

5. KT nagrinėdamas A. Kubiliaus pašalinimą iš A. Skardžiaus apkaltos komisijos (išmetimas įvyko A. Širinskienei paliepus) pabrėžė, jog „pliuralistinėje demokratijoje būtinas elementas taip pat yra parlamentinės opozicijos pripažinimas. Konstitucija suponuoja parlamento mažumos gynimą, minimalius Seimo opozicijos apsaugos reikalavimus“. Kitaip tariant, negali A. Širinskienė sumanyti kažką išmesti ir tiek, nes jiems tai atrodė visiškai OK.

6. Konstitucinio Teismo pirmininkas nebijo viešai palaikyti svarbios konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje ratifikavimo, t.y. baisiosios Stambulo konvencijos.

7. Lietuvos Konstitucinis Teismas ne tik daug prisideda prie Rytų partnerystės, demokratijos ir konstitucingumo tvirtinimo – Ukrainoje, Moldovoje, Sakartvele, bet ir bendrauja su Taivano (Kinijos Respublikos) teisės organizacijomis. O juk žinome, kaip aukščiausi Lietuvos pareigūnai mėgsta patylėti ir numykti apie Taivaną, ypatingai pezėdami apie „reikšmingas“ komunistinės Kinijos investicijas.

8. Įspūdingas ir 2014 m. nutarimas, pripažįstantis partizanų teisinį statusą: KT konstatavo, kad organizuotos ginkluotos partizanų pajėgos yra laikytinos okupacijai besipriešinusios Lietuvos Respublikos ginkluotosiomis pajėgomis, o Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba – vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Galėtume pavyzdžių rasti dar daug daugiau. Jei ne Konstitucinis Teismas, tai Lietuvoje prie šitos valdžios mums būtų buvę kur kas liūdniau. Ir savo ruožtu turime dirbti daug, kad po rinkimų ne tik Teismas, bet ir politikai nebijotų priimti istorinių sprendimų, gintų ir atstovautų žmogaus teisėms.